Tapydama „Vilniaus bokštus“ ieškojau ne tik miesto silueto, bet ir vidinio Vilniaus ritmo. Lengvame ryto rūke miestas tampa tylesnis, o jo architektūra atsiskleidžia ne per detales, o per nuotaiką ir pojūtį.
Šiame paveiksle susitinka skirtingos, bet tarpusavyje glaudžiai susijusios Vilniaus bažnyčios. Vilniaus katedra čia veikia kaip ramus pagrindas – miesto ir istorijos simbolis, laikantis visą kompoziciją ir įkūnijantis stabilumą, vertybes bei tęstinumą. Greta jos kyla Katedros varpinė – vertikali laiko ašis, tyliai žyminti miesto ritmą ir kasdienybės tėkmę.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia paveiksle atsiskleidžia per šviesą ir nuotaiką. Vaikystėje jos vidus man atrodė tarsi išaustas iš nėrinių. Šis įspūdis liko iki šiol, todėl paveiksle ji atsiskleidžia per švelnius potėpius ir šviesą, o ne per tiesioginį puošybos vaizdavimą.
Šv. Onos bažnyčia tampa lengvumo ir subtilumo priešprieša. Jos gotikinis siluetas paveiksle tarsi brėžinys ore – trapus, vertikalus, išryškėjantis per šviesą ir spalvos perėjimus.
Tolumoje, lengvame ryto rūke, matyti Gedimino pilis – miesto pradžios ir istorinės atminties simbolis. Ji paveiksle nėra dominuojanti, tačiau tyliai jungia visus architektūrinius sluoksnius į vieną pasakojimą.
Šios skirtingos architektūros kalbos – klasicistinė, barokinė ir gotikinė – susijungia ne kaip atskiri istoriniai objektai, o kaip vientisas miesto pasakojimas, kuriame praeitis ir dabartis egzistuoja vienu metu.
